Darbas užima be galo daug mūsų gyvenimo laiko. Dažnam žmogui net daugiau už tokį pamatinį poreikį kaip miegas ar visas kitas nedarbines veiklas kartu sudėjus. Į šią sritį reikia įskaičiuoti ne tik fiziškai praleistas valandas darbe, bet ir visą laiką, kurį skiriame domėjimuisi savo profesine sritimi, mokymuisi (formaliam ar neformaliam), su darbu susijusioms socialinėmis veiklomis, profesinės literatūros ir naujienų skaitymui, el. laiškų ir žinučių rašymui savaitgaliais ar atostogų metu, skambučiams darbiniais klausimais ir pan. Daug dirbantiems žmonėms būtent dėl pernelyg didelių laiko sąnaudų skyrimo darbui ir profesiniams įsipareigojimams gali kilti pavojus pakenkti savo socialiniams ir šeimos ryšiams, emocinei ir fizinei sveikatai, kitoms gyvenimo sritims. Kad taip nenutiktų, reikia dėti labai daug sąmoningų pastangų, jog atkurti tinkamą darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, nepamirštant to, kas gyvenime išties svarbu ir kurti jį tokį, kokį norime nugyventi.

Tuomet kyla klausimai, kiek šiame kontekste verslai (darbdaviai) gali padėti žmogui išlaikyti pusiausvyrą? O kiek tai turėtų būti paties žmogaus gebėjimas atpažinti savo poreikius ir ribas?

Psichologė Ieva Vaitkevičiūtė teigia, jog nėra vieno ar kelių pagrindinių veiksnių, kurie darbe ar namuose labiausiai veikia žmogaus psichinę būklę: „Priklausomai  nuo patirties, baimių, polinkių, asmens bruožų, skirtingi veiksniai skirtingai veikia darbuotoją“. Pasak psichologės I.Vaitkevičiūtės, nebūtinai nemalonios emocijos yra blogas reiškinys. Kiekvienas galime interpretuoti tą pačią situaciją skirtingai, priklausomai nuo tam tikru metu susiklosčiusių aplinkybių. Džiugu, jog psichologai jau atvirai kalba emocinio pervargimo tema ir nelaiko to žmogaus silpnumo požymiu.

Vis didėjantis gyvenimo tempas, besikeičiančios darbo sąlygos ir augantys kompetencijos reikalavimai verčia žmogų nuolat ir intensyviai suktis darbų verpete. Bet kokiame darbe sudėtingų situacijų išvengti neįmanoma, o dažna reakcija į jas, pasireiškia nerimu, baimė, įtampa, stresu.       Kalbant apie socialinio darbo sritį, tai šie darbuotojai tarsi visuomenės gelbėtojai. Jie dirba su labiausiai pažeidžiamomis visuomenės grupėmis, atlikdami nepaprastai svarbią misiją – mažindami šalyje socialinę atskirtį. Socialinio darbuotojo specialybė vis dar neretai yra nuvertinama, jai trūksta pagarbos ir visuomenės supratimo apie socialinių paslaugų sektoriaus darbuotojų atliekamus darbus, reikšmę ir teikiamą naudą visuomenei. Dažnai susiduriame, jog socialiniam darbuotojui keliami labai dideli reikalavimai ir lūkesčiai, kartais prilygstantys „stebuklui“: asmeniui, neturinčiam jokio noro keistis, gyvenančiam tik šia diena ir nesirūpinančiam, kas bus rytoj, padėti įveikti socialinę atskirtį.

Socialiniai darbuotojai tokie patys žmonės, kaip ir kiti – jie padaryti stebuklų bei išspręsti visas problemas negali. Kiekvienam pasirinkusiam šį sudėtingą pagalbos kitam kelią svarbu suvokti, kad jis yra tik pagalbininkas, nukreipiantis socialinių problemų turintį žmogų (šeimą), kuria linkme jam (-iems) reikėtų judėti bei kokias priemones naudoti tam tikslui pasiekti. Vis tik galutinius sprendimus daro pats žmogus, šeima ir jos nariai, tad tik nuo jų priklauso, koks bus rezultatas. Darbo patirtis rodo, jog socialiniai darbuotojai iš didelio ir nuoširdaus noro padėti į bėdą patekusiam žmogui, linkę prisiimti „kliento“ pareigas ir atsakomybes. Kartais nepalankūs  paslaugų gavėjai ir jų aplinka, sukelia socialiniams darbuotojams nemalonius potyrius, o kai kuriems kelia ir stresą. Socialinis darbas tikrai yra emociškai sekinantis, todėl šios srities darbuotojams kyla didelė rizika ne tik patirti stresą, bet ir perdegti.

    Šiuolaikinis gyvenimo tempas be galo didelis. Kartais atrodo, kad paroje pritrūksta valandų atlikti ne tik visus darbus, bet ir praleisti daugiau laiko su artimaisiais, draugais. O jei dar kokia nesėkmė darbe… stresas tampa beveik neatsiejama tokio gyvenimo dalimi. Todėl darbuotojams svarbu žinoti, kas yra stresas, kokie jo požymiai ir kokie yra streso įveikimo būdai.

       Stresas – kas tai?

Stresas yra ne tik psichologinė būsena. Tai nervinės įtampos būsena, kuri apima ir fiziologines organizmo reakcijas. Dažnai patiriamas stresas neretai tampa ir įvairių sveikatos problemų priežastimi. Stresas ir sveikata labai susiję. Pats stresas nėra laikomas liga. Jis kyla tuomet, kai mus užklumpa netikėtos, nemalonios situacijos. Tuomet laikinai gali pasireikšti somatiniai simptomai: galvos skausmas, kraujospūdžio pakitimas, suprastėjęs miegas, virškinimo sutrikimai, skrandžio skausmas, dirgliosios žarnos sindromas. Be tokių organizmo reakcijų dažnai atsiranda ir nervinės veiklos sutrikimų – baimė, depresija, nerimas, nuotaikų kaita.

      Kaip atpažinti stresą? 

• Elgesio požymiai streso metu:sunku planuoti darbus, ateitį, trūksta idėjų, minčių, nuolat galvojama apie praeitį, sudėtinga laikytis susitarimų, kūno sustingimas. 
• Psichologiniai streso požymiai:baimė, nerimas, įtampa, nervingumas, atminties sutrikimai, pesimizmas, prasta nuotaika, pasitikėjimo trūkumas.  
• Socialiniai streso požymiai:stipri reakcija, nenoras dalyvauti socialiniame gyvenime, noras būti vienam, nerišli kalba, pykčio protrūkiai, dažni nelaimingi nutikimai, išsiblaškymas. 
• Fiziologiniai streso požymiai:maitinimosi sutrikimai, prakaitavimas, silpnumas, pykinimas, sutrikęs miegas, greitesnis kvėpavimas, priklausomybė nuo alkoholio, vaistų, cigarečių.  

      Streso įveikimo būdai.

Streso valdymo būdai yra labai įvairūs. Ar žinojote, kad teigiamai mūsų emocinę sveikatą veikia dėkingumas, meilė, rūpestis, pagalba kitiems. Svarbiausia būti pozityviems. Taip gyventi daug paprasčiau. Tie, kas geba valdyti stresą žino, kad svarbiausia į kiekvieną situaciją žiūrėti ramiai ir ieškoti geriausio sprendimo būdo. Žmonės, norintys valdyti stresines situacijas išbando įvairius atsipalaidavimo būdus.

• Aplinkos pakeitimas. Labai svarbu kartais pabėgti iš įprastos aplinkos. Tai padaryti galima padaryti tiesiog susiplanavus išvyką.  Poilsis su nakvynekitame mieste, gamtos apsuptyje. Poilsis neskaičiuojant laiko. Tai padės pabėgti nuo kasdienybės ir pasidžiaugti ramybės ir atsipalaidavimo kupinomis akimirkomis.
• Mėgstama veikla.Žmonės, kurie nori išvengti streso, turėtų susirasti patinkančią veiklą – hobį. Išbandyti aktyvų laisvalaikio leidimą: sportas ir įvairios veiklos gamtoje, įvairios procedūros vandenyje, bet kokios pramogos, kurios Jums padėtų atsipalaiduoti ir nusiraminti. O gal tavo hobis siuvinėti, nerti ar tiesiog skaityti knygas? Svarbiausia yra atrasti tai, kas teikia malonumą ir leidžia užmiršti visas problemas.
• Žalingų įpročių atsisakymas.Jei dažnai jauti stresą ir sunku jį suvaldyti, pabandyk atsisakyti tam tikrų žalingų įpročių. Tai yra rūkymas, alkoholis, vaistai ar net kofeinas. Visos šios medžiagos streso metu dar labiau įaudrina organizmą ir iššaukia stipresnes reakcijas.
• Pratimai atsipalaidavimui.Būtų puiku, jei išmoktum atsipalaidavimo pratimų. Puikiai atsipalaiduoti padeda jogos pratimai. Joga padeda atpalaiduoti mintis ir visą kūną. Pratimai nėra sudėtingi ir atliekami iš lėto. Pabandykite vakarais po darbo ar net anksti ryte prieš darbą atlikti jogos pratimus. Pamatysite, kaip po kurio laiko įtampa ir stresas sumažės. Ramiau reaguosite į įvairias stresines situacijas.
• Fizinis aktyvumas – sportas.Atsipalaiduoti padeda ir aktyvus sportas, bėgiojimas, aerobikos treniruotės, šokiai, plaukimas, važinėjimas dviračiu. Bet kokia aktyvi sporto šaka padės ne tik atsipalaiduoti. Po sporto jausite didesnį energijos antplūdį, pagerės nuotaika.
• Artimi santykiai.Artimi santykiai – draugystė, puikus būdas pasidalinti savo jausmais, mintimis. Raskite žmogų, kuriam gali išsipasakoti. Tada, kai pasidalinama savo išgyvenimais tampa lengviau.

Kalbant apie streso valdymą socialiniame darbe, tai galima drąsiai teigti, jog mūsų darbe streso valdymas nėra lengvas, nes tai darbas susijęs su kitų žmonių išgyvenimais, emocijomis, kurias kartais socialinis darbuotojas priima per asmeniškai ir reaguoja per jautriai. Kaip ir kiekvieną reiškinį, stresą būtina valdyti, pasirenkant vieną ar kitą realią galimybę jį įveikti, kontroliuoti ar prisitaikyti prie neišsprendžiamų situacijų. Įveikos strategija turi sumažinti kilusius reikalavimus t.y. sumažinti streso lygį. Socialiniams darbuotojams nesuvaldžius kylančio ar lėtinio streso, kyla perdegimo grėsmė, netinkamas pareigų atlikimas ir negebėjimas pasirūpinti savimi ir savo sveikata. Todėl labai svarbu žinoti galimas streso pasekmes ir patiriamo streso įveikos galimybes.

      Streso įveikos būdų yra daug, tačiau reikia išmokti tinkamai reaguoti į stresą, todėl to būtina mokytis ir dirbti su savimi. Koreguoti savo elgesį, siekiant įveikti iškilusias kliūtis, numalšinti streso negatyvų poveikį organizmui, kontroliuoti save. Socialiniame darbe streso mažinimas įmanomas per supervizijas, kurios skatina pabūti su savimi, permąstyti savo situaciją, atrasti darną, įvardinti streso sukėlėją ir rasti būdą streso poveikį sumažinti. Todėl supervizijas socialiniame darbe galima apibūdinti kaip profesinio streso prevencijos priemones, padedančias išspręsti atsiradusius vidinius ir išorinius prieštaravimus, konfliktus. Be to, asmeninė arba grupinė supervizija skatina ieškoti pozityvių sprendimų, tokiu būdu gerėja socialinių darbuotojų savijauta ir santykiai tiek darbe, tiek namuose, o gilinimasis į žmogaus profesinį vaidmenį verčia patį asmenį keisti netenkinančius santykių modelius. Tačiau streso įveikimas priklauso nuo paties žmogaus ir jo kompetencijų, noro priimti pagalbą, asmeninių nuostatų ir pan.

    Sveikai į stresą reaguojantieji elgiasi taip, kad sumažintų streso poveikį ir nekiltų papildomų problemų dėl reakcijos į stresą. Sveikai reakcijai į stresą priskiriami pokalbiai su kitais žmonėmis apie iškilusias problemas, įsitraukimas į prasmingą ir mėgstamą veiklą, atsipalaidavimo priemonės, humoras, laiko su gerais draugais praleidimas, rūpinimasis kitais. Neefektyvus stresą mažinantis elgesys padeda laikinai. Dažniausiai siekdamas sumažinti stresą ir išlikti, žmogus bando užsimiršti pernelyg pasineriant į darbą ar kitą veiklą, perkeliant pyktį, bandant racionaliai pateisinti savo elgesį ar situaciją, vengiant kalbėti apie stresą sukėlusias situacijas ar jų neigimas.

Nesveikais streso įveikos elgesio būdais gali tapti tuomet, kai ilgą laiką vis pasirenkamos neefektyvios priemonės. Bandydamas įveikti stresą, žmogus ne tik nesikreipia pagalbos į artimuosius, draugus ar į profesionalus, bet ir psichologiškai atsiriboja, užsidaro, slopina savo jausmus. Neišsakyti ir užgniaužti jausmai gali prasiveržti įvairiomis į kitą nukreiptomis agresijos formomis, keršto siekimu arba savidestrukciniu elgesiu. Liguisti streso įveikos būdai pasireiškia sudėtingu, žalingu tiek individui, tiek socialinei aplinkai elgesiu.

 Jei norite patirti mažiau streso:

• Atvirai išsakykite stresą keliančius aspektus, kylančius neaiškumas dėl pareigų, atliekamo darbo išsakykite tiesioginiams vadovams.
• Nuolat tobulinkite kvalifikaciją, dalyvaujant mokymuose ir seminaruose, rūpinkitės saviugda, domėkitės naujovėmis socialiame darbe ir analizuokite su profesine veikla susijusią literatūrą, įgykite žinių apie streso įveiką darbe.
• Organizuokite savitarpio pagalbos ir paramos grupes, dalyvaukite supervizijose ir intervizijose, kur būtų sprendžiamos ne tik problemos, bet ir dalijamasi gerąja patirtimi.
• Stenkitės gerinti komandinį darbą, bendradarbiauti su kolegomis. Prisiminkite, kad esantys šalia jūsų kolegos susiduria su panašia situacija kaip ir jūs. Stebėkite kolegų būseną, ir jei reikia, padėkite ar nukreipkite emocinės pagalbos.
• Orientuokitės į problemų sprendimą. Paanalizuokite, ką galite išspręsti, o kas nuo jūsų nepriklauso.
• Reguliariai darykite pertraukėles darbe, skirkite laiko poilsiui namuose. Laikytis dienotvarkės, poilsio režimo. Rekomenduojama palaikyti optimalų fizinį aktyvumą.

Galų gale psichologai vis garsiau kalba apie esminį mums visiems elementą – gyvenimo balansą ir akcentuoja, kaip svarbu žmogui yra asmeninio ir profesinio gyvenimo balansas. Tuo įsitikinusi sveikatos psichologė-psichoterapeutė Ieva Vasionytė priduria, kad pasiekę gyvenimo balansą, jaučiamės ramūs bei galime suteikti ramybės ir aplinkiniams.

Aiškinantis, kas yra gyvenimo balansas ir kaip jį pasiekti, I. Vasionytė prisimena palyginimą, nusakantį kasdienybės pusiausvyros esmę. Psichologė kalba apie kiekvieno turimą ribotą energijos kiekį, o visos mūsų veiklos, yra tarsi vienu elektros šaltiniu sujungtos lemputės. Jų kiekis priklauso nuo skirtingų ir norimų aprėpti gyvenimo sričių. „Todėl kažkuriai lemputei skyrę daugiau energijos, kitas priverčiame degti blankiau, nes elektros šaltinis – tik vienas. Tie, kurie nori būti tobuli, jaudinasi negebantys rasti pusiausvyros, dažniausiai, stengiasi būti idealūs, maksimalistai, perfekcionistai. Tačiau visko pasiekti neįmanoma: kiekvienas turime ribotą energijos kiekį, o norėdami vienos srities maksimalaus rezultato, jai skirdami daugiau laiko, atimame tai iš kitų sferų. Taip neadekvatūs lūkesčiai lemia perdegimą – siekdami įžiebti visas lemputes, jas visas ir užgesiname“, – pastebi I. Vasionytė.

Todėl, anot psichoterapeutės, norėdami gyvenimo balanso, turime išskirti prioritetines sritis, kurios šiuo metu svarbesnės. Tuomet beliks susitaikyti, kad kitoms dėmesio bus mažiau. Kita I. Vasionytės siūloma išeitis – tenkintis bendru gyvenimo viduriu, pavyzdžiui, aštuonetu iš dešimties ir siekti tokio rezultato sveikatos, darbo, tarpasmeninių santykių ar kitose srityse.

„Išlaikydami balansą, užtikriname gyvenimo pakankamumą: pilnatvę ir įkvėpimą dirbti, siekti savo tikslų, džiaugtis santykiais, mėgautis ramybe. Gali būti, kad šią pusiausvyrą jau buvote užsitikrinę, tačiau šiandien susiduriate su iššūkiais, išderinančiais turėtą ritmą. Tai kelia stresą – natūralią organizmo reakciją į pokyčius. Stresas išskiria kortizolį, adrenaliną, kitus hormonus, kurie ne tik sukelia įtampą, bet ir sukoncentruoja į problemų sprendimą.

„Darbotvarkė, rutina, fizinis aktyvumas – kertinės dabartinio chaoso suvaldymo sudedamosios. Tačiau nereikėtų galvoti klaidingai: nuo rytojaus pradėsiu gyventi kitaip – sveikai valgysiu, darysiu mankštą, skaitysiu knygas, viską pakeisiu. Tai baigiasi savaite, praleista nauju, intensyviu tempu, kol perdegama ir krentama į duobę, kurioje – jokios motyvacijos. Todėl, pasiryžus pokyčiams, verta žengti palengva“, – sako I. Vasionytė.

Susiimti į rankas turime patys

Visuomenėje vis girdint tik nepasitenkinimą, nuolatinį skundimąsi perdegimu, norisi pasakyti, kad turime patys liautis „šlovinti“ nuovargį, pradėti vertinti savo emocinį atsparumą ir imtis realių veiksmų gyvenimo balanso palaikymui.  Psichologai pataria, jog būtina reguliariai skirti laiko sau ir kartais reikia tiesiog būti, o ne ką nors daryti. Esame socialios būtybės, bendrauti, būti su kitais, juos pažinti ir pajausti, taip pat ir patiems būti pajaustiems, yra reikalinga. Tačiau nuolatinis skubėjimas, nepabaigiami darbai ir įsipareigojimai daugelį taip įsuka į gyvenimo karuselę, kad visai nebelieka laiko sau. Psichologė Eglė Šekštelienė sako, kad ramiai pabūti vienumoje, pamąstyti, kas vyksta su manimi, ko noriu ir ką veikiu šiame gyvenime, ar tai man teikia džiaugsmo, svarbu kiekvienam.

Atlikti tyrimai rodo, kad nemažai žmonių buvimą vieniems suvokia kaip neigiamą dalyką – tai jiems asocijuojasi su liūdesiu, vienišumu, net nevykėliškumu. Iš tiesų vienatvės ir vienumos nereikėtų painioti – nors skamba panašiai, tai yra visiškai skirtingos sąvokos. Vienatvei būdingas gilus tuštumos ir izoliacijos jausmas, ši būsena slegia ir neigiamai veikia žmogaus psichiką. Vienuma – priešingai – praturtina, suteikia naujos patirties, leidžia geriau save pažinti, grąžina vidinį pasitenkinimą ir ramybę.

Amerikiečių teologas ir filosofas Paulis Tilichas yra pasakęs, kad mūsų kalba išmintingai juto buvimo vienam reikšmes: „Ji sukūrė žodį „vienatvė“, kad perteiktų skausmą, kai esi vienas, ir žodį „vienuma“, kad perteiktų džiaugsmą, kai esi vienas.“

Pasak psichologės Eglės Šekštelienės, žmogaus poreikiai būti vieniems ir įsitraukti yra esminiai laimės pojūčiui ir išgyvenimui. „Vienuma tiek vaikams, tiek suaugusiesiems yra būtina vystymuisi ir natūraliai biologijai. Mūsų psichikai to reikia, kad galėtų perdirbti informaciją ir išspręsti problemas. Aplinkiniai mus įkvepia, informacija mes maitinamės, praktika pagerina įgūdžius, o laikas su savimi padeda išspręsti neaiškumus, rasti originalius atsakymus, išgryninti atradimus. Tiek kūrybiškumas, tiek staigi ar lėta įžvalga, smalsumas kyla būnant vienumoje, apmąstymuose. Taigi, laikas su savimi yra puikus mūsų „aš“ saugotojas, padeda jautriau atsižvelgti į savo mintis, jausmus, fizinius pojūčius“, – teigia pašnekovė.

Iš patirties žinome, kad vieni žmonės puikiai jaučiasi būdami vieni, gali išbūti atsiriboję nuo pasaulio ir aplinkinių ilgą laiką, o kitiems valanda ar kelios atsiskyrus jau yra nemenkas išbandymas – nuotaka subjūra, jie tiesiog veržiasi būti kompanijoje. Pasak psichologės, tai lemia prigimtinis asmenybės tipas. „Intravertams smagu būti vieniems, pasigilinti į save, ramiai pagalvoti apie įvykius, santykius, susiklosčiusias aplinkybes. Jie labiau save supranta ir geba nusiraminti. Ekstravertai mėgsta bendrauti, bet nuolat bėgdami, būdami įvykių sūkuryje, sukdamiesi tarp žmonių, neretai „pameta“ save“, – teigia psichologė E. Šekštelienė.

Psichologai atkreipia dėmesį, kad vienumos poreikis kiekvienam yra individualus – jį lemia charakterio savybės, temperamentas, auklėjimas, amžius, net darbo pobūdis. Dažniau pabūti vieni mėgsta vyresnio amžiaus žmonės, taip pat tie, kurių darbas reikalauja nuolatinio bendravimo.
Vis dėlto, E. Šekštelienės žodžiais, nepriklausomai nuo asmenybės tipo, charakterio ar amžiaus, kiekvienas žmogus turėtų skirti laiko pabūti su savimi, ramiai pamąstyti: „Tai – sveikumo požymis, o jeigu buvimas vienumoje kelia įtampą, nerimą, galima įtarti tam tikrą psichikos ligą.“

Laiko sau pranašumai.

Pasak psichologės, nuolatinis bėgimas, buvimas tarp žmonių, sukimasis nepabaigiamų darbų ir visokių reikalų verpete ne tik sekina, bet tarsi atima tapatybę – nebežinome, kas esame ir kas mums gyvenime svarbu. Ar mums patinka toks beprotiškas tempas ir užimtumas? Ar galime skirti laiko savo pomėgiams, užsiimti tuo, ko išties trokštame, o ne privalome? „Buvimas vienumoje padeda geriau pajausti save, sureguliuoti emocijas, nusiraminti po stresinių situacijų, taip pat didina pasitikėjimą savimi, – teigia E. Šekštelienė.

Tyrimai rodo, kad pokalbis su savimi padeda augti asmenybei, naudingas įveikiant nuotaikos sutrikimus. Tai gali būt savęs palaikymas, vidinis dialogas ar malda. Tyrimų duomenimis, sergantys žmonės, kurie meldžiasi arba turi, kas už juos meldžiasi, pasveiksta greičiau. Juk melsdamiesi jūs taip pat kalbatės su savimi ir sakote savo vidui tai, ko jums reikia. Tai – nesavanaudiška koncentracija į save.“

Be abejo, žmonėms reikia bendravimo. Tačiau ne paslaptis, kad pradėję dirbti iš namų daugelis pastebėjo, jog padaro kur kas daugiau, nei dirbdami kolektyve. Ir atlikti tyrimai rodo, kad darbo aplinka slopina produktyvumą, blaško ir trukdo susikaupti. Taigi, galime įrašyti dar vieną tašką buvimo vieniems naudai.

„Būdami vieni turime galimybę apgalvoti ir įvertinti santykius, – atkreipia dėmesį E. Šekštelienė – Ar jie pateisina mūsų lūkesčius? Ar yra tokie, kokių norėtume? Ir ką galėtume padaryti, kad juos pakeistume? Galbūt skamba paradoksaliai, bet pabuvimas vienam padeda pagerinti santykius. Moterys dažnai mano, kad privalo pasirūpinti vaikais, namais, buitimi, o jeigu dar dirba, laiko sau ir savo poreikiams nebelieka. Tačiau niekas nesugrius, jeigu ji išeis trumpam pasivaikščioti, pasėdės ant suoliuko žiūrėdama į debesis – po pertraukėlės sau į šeimą grįš kitokia. Atsitraukimų reikia, kad nuslūgtų įtampa, susireguliuotų emocijos.“

Ką dar gero mums duoda vienuma, anot psichologės, – tai kūrybiškumo skatinimas. „Visi gyvenimo kūrybiški sprendimai reikalauja ramybės, atsiribojimo. Kai niekas mūsų nespaudžia, kai jaučiamės laisvi ir nepriklausomi, gimsta įstabios mintys, kurios virsta netikėčiausiomis idėjomis ir sprendimais, atrandamas kūrybos džiaugsmas“, – kalba E.Šekštelienė. Knygose, kino filmuose rasime daugybę pavyzdžių, kaip atsiribojęs nuo pasaulio šurmulio dailininkas nutapė savo šedevrą, rašytojas sukūrė nepamirštamą poemą, kompozitorius – jį išgarsinusią simfoniją ir pan.

Pabaigos žodis…

Šiuo metu visi ryškiai jaučiame metų laikų kartą, o vėlyvą rudenį ir žiemą visiems labai stinga saulės šviesos. Šviesos trūkumas tamsiuoju metu laiku stipriai veikia mūsų nuotaiką, energiją ir dėmesį. Gydytojai rekomenduoja: ryškios šviesos terapijas, judėjimą gamtoje, kada tik įmanoma ir bet kokiu oru, vitamino D vartojimą ir artimą bendravimą, nors su vienu žmogumi. Sezoniniai pokyčiai veikia mūsų biologiją, tad verčiau prisitaikykime prie jų, o ne kovokime su jais iki visiško „nebegaliu“. Visiškas žmogaus perdegimas yra ilgalaikio streso ir emocinės įtampos būklė, kai žmogus jaučiasi emociškai, fiziškai ir dvasiškai išsekęs.

Artėjančios šventės (Šv.Kalėdos ir Naujieji metai) dažnai sukuria nerašytą lūkestį būti „laimingiems“, net jei žmonės yra išsekę. Darbdaviai gali padėti darbuotojui, skatinant poilsį, taikant lankstesnius lūkesčius ir pripažįstant emocinę dabartinio sezono būklę. Tačiau ir žmogus, taip pat turėtų suteikti sau leidimą, kartais pasakyti „ne“. Sveikiausi žmonės, kuriuos pažįstu, nėra tie kurie viskam pritaria, o tie kurie žino savo ribas ir jų laikosi.

Nuoširdžiai visiems kolegoms linkiu, kad 2026 – Ugninio arklio metai, žymintys judėjimo, laisvės, drąsos ir pokyčių laikotarpį, būtų palankūs naujiems startams. Kad Nauji metai atneštų mums kuo daugiau išminties ir priešnuodžių („vaistų“) nuo visokio blogio ir paskatintų apgalvoti – ką mes galime padaryti gero dėl savęs, savo artimų ir savo bendruomenių; ką galime kartu padaryti, kad būtume labiau vieningi, labiau atsakingi, ne tik už save, bet ir už kitus. Tai gražių, šiltų ir jaukių Jums šventinių dienų. Būkite sveiki ir laimingi.

Straipsnį paruošė                                                                                                                                                                                 Atvejo vadybininkė Daiva Matevičiūtė